Petras Bražėnas. Tikra, nors išgalvota

2010 m. Nr. 5–6

Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 184 p.

Prie jos pavardės leidykla dar nu­rodo profesiją – rašytoja, žurnalistė. Gal nė nereikėtų? Elena Kurklietytė, į literatūrą atėjusi su brandžia žurna­listės biografija, nepaprastai lengvai atsikratė pirmosios profesijos paliktų įspaudų. (O gal net atsikratyti ne­reikėjo? Televizijos žurnalistikoje žo­dis vis dėlto labiausiai susijęs su vaiz­du.) Net pirmoji eseistikos knyga – „Paslaptingoji prema“ (parašyta kartu su Vytautu Bubniu) jau liudijo ne egzotiškos kelionės įspūdžius fiksuo­jančią įgudusią ranką, o rimtus dva­sinius šiandieninio žmogaus ieško­jimus. Tiesa, graži šeimyniška dvikin­kė kai kam tada galėjo kelti įtarimą, kad tai gali būti penkiolikos romanų autoriaus iniciatyva išugdyti dar vieną rašytoją. Tokį įtarimą greitai išsklaidė pirmasis autorės romanas „Lyla“. Bet pirmasis ir yra pirmasis, nors profesinio brandumo, kaip ir sumanymo originalumo, jam tikrai nestigo. Vis dėlto skeptikas dar galėjo spyriotis: žinom mes tas žurnalistes, parašys romaną iš viso gyvenimo, patenkins savo ambicijas ir nusiramins. Litera­tūrologuos teoretikai buvusių ar te­besančių žurnalisčių romanams net specialų, šiek tiek atlaidų ir skeptišką žurnalistinio romano terminą sugalvo­jo. Ne E. Kurklietytės romanui, bet apskritai ryškėjančiam reiškiniui ar tendencijai. Nepriskiriu savęs prie skeptikų, bet kažkokį smalsaus lauki­mo jausmą (kaip čia ta Kurklietytė?) esu patyręs. Lyg laukdamas trečio, nemeluojančio, karto.

Tas trečias kartas – „Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija“ (nurašau iš metrikos, nors romano viršelyje iš tų pačių žodžių padaryti du skirtingo šrifto pavadinimai, o anotacijoje iš viso kalbama tik apie „Šešėlių verpėją“. Taip turbūt ir patogiausia kalbėti, nors perskaičius romaną ir pasirodys, kad prie dviejų pavadinimų dar būtų tikęs ir koks trečias – kaip užuomina apie tai, kas viską kūrinyje susieja į vieną visumą. Įrašau tai skliaustuose, kad, reikalui esant, galima būtų iš­braukti).

Nemėgstu perpasakoti aptariamų knygų siužetų, nors tai yra pati leng­viausia rašinio dalis: vis pagalvoju apie skaitytojus, kurie nenori, kad jiems iš anksto būtų atimtas atradimo džiaugs­mas. Bet vienu atpasakojimo sakiniu vis dėlto ryžtuosi nusidėti.

Jaunas (Kristaus metų), gabus ir perspektyvus archeologas Benas pasa­koja mums savo ne tik įdomiai, bet ir prieštaringai, net dramatiškai susi­klosčiusio gyvenimo istoriją, kurioje pinasi ir jo mokslinio darbo kasdieny­bė, ir ją sutrikdęs netikėtas atradimas, ir šeimyninio gyvenimo buitis, ir nuo­dėmingos meilės pasekmės, ir profe­sinę mokslininko refleksiją netikėtai į šalį nustūmęs kūrybinis rašytojo įkvėpimas, ir tikrovės sąsajos su mitu bei tautosaka, nuotykio dinamika su kriminalo elementais ir sapno poetika, lyrikos dermė su psichologiniais niu­ansais.

Nėra reikalo tęsti šio potencialaus prozos vertybių sąrašo: puikiai žinom, kad atskirai paimtos jos dar nedaug ką reiškia. Kartais skaitai kūrinį, rodos, daug ką jame randi, bet trūksta kaž­kokios tvirtesnės rišamosios medžiagos, kuri, kalbant apie literatūrą, gali būti įvardyta ir kaip autorių užvaldžiusi idėja, ir kaip kūrėjo aistra, ir kaip už­burianti žodžio plastika, ir kaip meist­riška kompozicija, ir kaip visų meninių komponentų dermė bei darna.

Pasilikdamas rezervą kritiškesniems pamąstymams ar abejonėms, pirmiausia turiu pasakyti, kad visa, ko reikia gerai prozai, čia radau. Pasi­taisau: jokiame šedevre negalimu rasti visko, ko reikia gerai prozai; niekas nesukūrė nei tokios prozos etalono, nei visuotinai priimto jos teorinio apibrė­žimo; užtenka pasakyti ir jau galima pasidžiaugi, jei randi tiek, kiek užten­ka geram kūriniui, į sąvoką integruojant ir subjektyvaus skaityto­jo skonio ar simpatijų koeficientą. Knyga mane turi nugalėti, panašiai ne kartą yra sakęs Albertas Zalatorius, aš turiu jai pasiduoti. Prisiminiau šitą metaforišką pasakymą, anksti pajutęs, kad „Šešėlių verpėja“ „įveikia“ mane, ir beveik negavęs progos užimti ir išlaikyti tam tikros kritiškos distanci­jos. Galite paklausti, kam reikia tokios išankstinės nuostatos? Įprotis, o gal paprasčiausias laukimas to malonaus pasidavimo momento.

Ilgoką sukiojimąsi apie knygą lėmė tai, kad pirmojo skaitymo metu apti­kau joje dalykų, kurių lyg ir nėra ma­no asmeninių prioritetų nomenkla­tūroje: nesu nei mitologinio pasaulio traktavimo, nei tautosakinio jo stiliza­vimo apologetas, nei detektyvų mėgė­jas, nei apskritai siužetų skaitytojas. Neprisidedu prie tų, kas kviečia nu­šauti siužetą (paskui herojų, pagaliau ir patį autorių), bet jis nebėra toks svarbus, koks buvo jaunystėje. Siuže­tui „pasiduodu“ vis sunkiau ir rečiau. Pasiduodu Žodžiui.

Nuo jo ir pradėsiu. Turėdamas lais­vo ploto, išeinančio už nusistovėjusių recenzijos ribų, tikrai pacituočiau pir­mąją romano pastraipą, nuskamban­čią kaip iškalbinga sudėtingo muzikos kūrinio uvertiūra. Pabandyčiau jį de­taliau panarstyti. Deja, tokia praban­ga recenzentui neleista. Tad lieka guostis viltimi, kad skaitytojas arba patikės teiginiais be įrodymų, arba atsivers pirmąjį romano puslapį pasi­tikrinti. Abu variantai priimtini. Taigi pusės puslapio pastraipos užtenka, kad užmegztume pirmąją pažintį su romano pasakotoju (iš karto atkreipiu dėmesį, kad rašytoja moteris užsideda pasakotojo vyro kaukę) ir suvoktume, jog jis yra ne tik archeologas, tyrinėto­jas, ištiktas netikėtos atradimo sėk­mės, bet ir mitologas, du trikampius akmenis identifikuojantis kaip Deivę Motiną, ir romantiškos prigimties, poetiškai pasaulį matantis ir suvo­kiantis žmogus, apie ką sprendžiam iš lyriško, tautosakine paslaptimi dvelkiančio pelkės vaizdo, o gal net prie taringas mistikas, išsigandęs galimo pažadintų pelkės dvasių keršto.

Toks pasakotojo ir pagrindinio vei­kėjo pri(si)s tatymas yra ne tik intri­guojantis, įdomus, bet ir į(si)pareigojantis, rizikingas: juk tuo, kuo prisistatei ar buvai pristatytas, reikės išbūti per visą romaną, įrodyti, kaip dabar mėgstama sakyti, savo tapaty­bę. Bent jau keliais aspektais – vyro, žmogaus, mokslininko, menininko. Vyrą čia įrašau į pirmą vietą, norė­damas iš karto pasiaiškinti, kodėl ką tik atkreipiau dėmesį į jį kaip pasako­toją rašytojos moters romane. Femi­nistinė literatūrologija, susiformavusi dvidešimtąjį šimtmetį tegu remda­masi ir sava „ideologija“, yra įtikina­mai parodžiusi, kad vyrų požiūryje į moterį, literatūriniame jos paveiksle yra galybė baltų dėmių, neįžvelgtų paslapčių. Feministinė literatūra, pir­miausia – proza, savo ruožtu parodė tai, į ką rašytojų vyrų iš tiesų neretai būdavo pažiūrėta paviršutiniškai.

Perskaitęs tokią pirmą romano pa­straipą, tikrai pagalvojau: ateina atsi­skaitymo valanda – dabar moterys ims apsimetinėti vyrais ir rodyti, kaip joms atrodo, kad vyrams atrodo… Pažiū­rėsim, pažiūrėsim, kartojau sau, vis laukdamas progos šyptelėti, kad ne taip paprasta jaustis kitos lyties kaily­je. Tokios progos taip ir nesulaukiau. Nors romantiškieji, poetiškieji, „mis­tiškieji“ archeologo Benedikto bruožai gal ir sietini su moteriškuoju pradu, bet tikrai nepriskirtini tik jam. Bent jau požiūriu į priešingą lytį Benedikto paveikslo „vyriškumas“ nekelia jokių abejonių.

Kaip žmogus, Benediktus mūsų akyse išgyvena turtingą ir prieštarin­gą savo gyvenimo tarpsnį: netikėtas nemažų perspektyvą mokslininkui atveriantis archeologinis atradimas, susilaukęs dėmesio net Mokslų akademijoje; sėkmingai baigiamas vieno archeologinio objekto tyrinėjimas ir naujo objekto suradimas ateities dar­bams yra viena iš pagrindinių pras­mingos žmogaus būties prielaidų. Nors archeologo kasdienybę kiek užgožia viršplaninis“, asmeninis jo atradimas – šešių tūkstantmečių senumo moters kaukolė, bet ir kasdienis gyvenimas neužmirštamas: naudodamasis tuo, kad kasinėjimai vyksta jo gimtuosiuose kraštuose, Benediktas kartu su žmona, buvusia aukštosios mokyklos dėstytoja, o dabar vidurinės mokytoja, persikelia gyventi į gimtąjį kaimą. Kiek neįprastas biografijos vingis, bet viso romano sumanymui tiesiog būti­nas: be kaimo aplinkos sunku būtų įsi­vaizduoti lemtingą Benedikto susiti­kimą su fatališka moterimi, talentinga dailininke (tuo įsitikinsime romano gale), bet per visą kūrinį mums pri­statoma paslaptinga laume, ragana, kerėtoja, vyrų suvedžiotoja. Ant jos kabliuko lemtingiems išbandymams pakimba ir Benediktas, didelę kainą mokantis už savo silpnumą, smalsu­mą, vyriškumą. Ta kaina – ne tik su­drebinti šeimos pamatai, bet ir visam būsimam gyvenimui palikta sunki sąžinės ir atsakomybės našta: jo teisė­tas sūnus paslapčia sukeičiamas su neteisėtuoju, gimusiu su nepagydoma psichine liga. Visą gyvenimą Bene­diktui teks vienam nešiotis ir savo kaltę, ir neterminuotą bausmę.

Laikydamasis nuostatos neatskleis­ti siužeto, apsiribosiu tik tokia užuomina ir pora sakinių apie meninį kolizijos sprendimą: autorė, nepamiršdama, kieno istoriją ir kieno vardu pasa­ga, ne tik pademonstruoja detektyvinės situacijos kūrėjos galimybes, bet ir pagirtiną psichologinę nuojautą. Benediktas, išsiaiškinęs žiaurią klastą, turėdamas galimybę ją ištaisyti teismo keliu atsiimti teisėtą savo sū– jaučia ir suvokia, kad tuo jis nieko nepakeis: juk abu sūnūs – jo, o bandy­mas sugrąžinti status quo tiktai dar labiau sukomplikuotų dviejų moterų gyvenimą ir nieko neišspręstų jo pa­ties gyvenime. Priimdamas tokį spren­dimą, Benediktas išlaiko labai svarbų žmogiškumo egzaminą; o autorė, rutu­liodama tokią koliziją, – ne mažiau reikšmingą prozininkės brandumo testą.

Save, kaip mokslininką, pasakoto­jas Benediktas pristato, sakyčiau, labai šykščiai – tik tiek, kad skaityto­jas, pagautas tikrai ne mokslinių, bet greičiau šeimos buities, psichologinių išgyvenimų, metafizinių apmąstymų intrigos, neužmirštų tikrosios jo profe­sijos. Punktyriška, iš atskirų epizodų, detalių, užuominų sudurstyta moksli­ninko gyvenimo linija vis dėlto yra ryški ir įsimenanti. Dar nenujaučiant, kokie šitos linijos vingiai mūsų laukia, atmintin įstringa gamtamokslinių Be­nedikto interesų meninė motyvacija. Savo vaikystę praleidęs prie didžiulės, sunkiai išbrendamos pelkės, Bene­diktas ne tik semiasi iš jos žinių, bet ir patiria jausmus bei išgyvenimus, kurie vėliau virs archeologo ieškojimų aistra ir netikėtu būsimo rašytojo kū­rybiniu įkvėpimu. Vienoje pastraipoje apie pelkę (p. 25–26) sulydyta ne tik žolininkės motinos ir eigulio tėvo pa­mokos apie „medžius ir krūmus, paukščius ir žvėris, šliužus ir vaba­lus“, „retas vaistažoles“, bet ir paties pasakotojo bei veikėjo patirti pelkės kerai ir keisti regėjimai.

Vėliau tam tikrais intervalais blyks­telės tekste kokie nors archeologo žodynui priklausantys dendrochronologiniai duomenys, gal tik antropo­logui pažįstamas protoeuropidinis kromanjoniečių kaukolės tipas, archeo­logijos istorijai žinomi Tolundo vyras ar Pekino žmogus, gamtininkų įmintos tokių iškasenų ilgaamžiškumo paslap­tys – organines medžiagas užkon­servuojantis rūgštus durpynų vanduo ar kalcio prisotintas šaltinis, šimtus tūkstančių metų išsaugojęs kinų su­rastą kaukolę.

Vėliau, lyg ir galynėdamasis su la­bai asmeniškomis savo problemomis, Benediktas vis dėlto nesitraukia iš pa­grindinio darbo, rūpinasi naujo archeo­loginio objekto atidengimu, vyksta į Mokslų akademiją skaityti pranešimo.

Tai, kaip sakyta, ir nubrėžia, mate­rializuoja, išsaugo mokslininko liniją romane. Bet šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti du dalykus: pirma, autorės prieš rašant romaną ilgokai pasėdėta prie mokslinių archeologijos, mitologi­jos ir tautosakos tyrinėjimų; antra, atsilaikyta prieš pagundą savo su­kauptomis žiniomis pasipuikuoti prieš skaitytoją. Metaforiškai tariant, moks­liškumo druskos (tų dendrochronologinių duomenų ir pan.) į romaną įberta labai saikingai ir skoningai.

Be prozininkės talento, kuriuo po šio romano jau nelieka jokio pagrindo abejoti, tai, matyt, lėmė ir produkty­vus meninis sumanymas: kurį laiką skaitydami „Šešėlių verpėją“ kaip moks­lininko archeologo išpažintį, nė nepa– juntam atsidūrę jau visai kitame – jo kūrybinių rūpesčių rate: neatsisaky­damas tyrinėti savo radinio kaip moks­lo objekto, Benediktas imasi meninio mįslės įminimo būdo. Jau pačioje ro­mano pradžioje ima šmėžuoti kursyvu parašytos pastraipos, kurios, iš pra­džių lyg ir iškrisdamos iš konteksto, pamažu užsiima jame vis tvirtesnę po­ziciją, virsdamos savarankišku tauto­sakinę stilizaciją, mitologinę interpre­taciją ir lyrinę Benedikto saviraišką sulydžiusiu kūriniu – Laukinės Todės istorija. Ją, kaip kokią neįprastą šian­dieninei mūsų prozai novelę ar apy­sakaitę, galima būtų aptarinėti ir at­skirai, ta proga pažeriant pagiriamųjų žodžių poetiniams autorės sugebėji­mams. Palikdamas šitą malonumą ki­tiems, prisipažinsiu, kad pats tą is­toriją skaičiau tik viso romano kon­tekste – kaip mūsų akyse besiformuo­jančio rašytojo kūrinį. Dar prisipažin­siu: ne „mano“ stiliaus kūrinį. Kadangi už jį „atsako“ jau ne E. Kurklietytė, o į literatūrą pasukęs archeologas Bene­diktas, tai aš, kaip skaitytojas, turiu teisę rinktis. Neatmetu galimybės kad ir iš Benedikto gali išaugti rašytoja bet jeigu jis su savo kūriniu ateitų į konsultaciją ne pas „Šešėlių verpėjos“ autorę, bet pas mane, bandyčiau jį kreipti vyriškesnės prozos kryptim. Šiuo atžvilgiu E. Kurklietytės proza man yra artimesnė už jos herojaus.

Priekabesnis skaitytojas šioje vie­toje gali įžvelgti kažkokį kritiko nu­sišnekėjimą, realybės sumaišymą su rašytojo fantazija, jo išmone. Iš anksto sutinku su tokiu pastebėjimu: joks vir­tualus Benediktas, kaip ir gyvas rašy­tojas neateis pas kritiką konsultuotis dėl tolimesnio kūrybinio kelio. Ir vis dėlto manau, kad tokį pastebėjimą pir­miausia gali ištarti skaitytojas, dar ne­skaitęs romano. Perskaičiusiam jį tu­rėtų būti aišku, kad šitoks erdvių su­maišymas inspiruotas pačios aptariamo romano stilistikos. Tai, ką čia bandėm parodyti kaip Benedikto, pasakotojo ir veikėjo, archeologo ir pradedančio ra­šytojo, liniją, yra tik romano dalis, gal net mažesnioji, nė savo vardo (kokio nors „Archeologo“) negavusi, profesio­naliai išvingiuota, bet telpanti į tradi­cinio romano rėmus.

Naujausia, netikėčiausią, įdomiau­sia, labiausiai intriguojanti yra kita romano linija, visam kūriniui vardą davusi, – Šešėlių verpėjos, dailininkės Vaivos Miglės linija. Tos pačios Vaivos Miglės, kurios vardo ilgai nežinoda­mas, pavadinau paslaptinga laume, ra­gana, kerėtoja, vyrų suvedžiotoja. Tų apibūdinimų neketinu atšaukti, bet juos reikėtų bandyti kažkokiu būdu sujungti su jos genialia prigimtimi, kurią neretai lydi ne tik paprastus žmones stebinantys keistumai, bet u baisesnės psichofiziologinės anomaliįos. Tik ar bandymas padaryti tai racio­naliais kritiko svarstymais nesugrub­tų, nesupaprastintų, nesuprimityvintų tikrai gyvo, įdomaus, naujo paveikslo. Geriau nerizikuoti, pasikliaujant, kai įdėmūs skaitytojai – kiekvienas savarankiškai ir savaip – susidėlios jį iš labai prieštaringos meninės informacijos srauto, prasidėjusio nuo paslaptin­gos atvykėlės į Benedikto gimtąjį kaimą pristatymo, beveik anekdotinių situacijų apleistoje kaimo pirtelėje, ryžtingo Benedikto „paėmimo“ aistros proveržio akimirką, savotiškos misti­fikacijos įsiterpiant į jo archeologinio atradimo istoriją, iki netikėto dingimo y jo akiračio, jau nešiojant savyje, kaip vėliau suprasime, tos aistringos nakties vaisių, ir pagaliau pasirodymo (ro­mano pabaigoje) ne tik genialios dai­lininkės, bet ir sučiuptos nusikaltėlės pavidalu.

Kad nepasirodytų, jog ir pats, kaip skaitytojas, esu užburtas šitų pelkės ar laumės, raganos kerų, šitų fantazi­jos, detektyvo elementų, dramatiškos įtampos scenų, netikėtų siužeto vin­gių, primenu, ką esu pasakęs pradžio­je: pirmiausia pasiduodu Žodžiui. Kad ir kokį registrą nuspaustų autorė – ar paslaptim alsuojantį pelkės peizažą su mistiškuoju, vaikų sukeitimo dramą paslėpusiu rūku, ar šeimos, dar nesu­pratusios, kas atsitiko jų pirmagimiui, dramą, ar dailininkės paveikslų apta­rimą, ar įtemptą psichologinę pasku­tinio Benedikto ir Vaivos Miglės susi­tikimo sceną, ar komiškuosius pirties epizodus, – jos žodžio muzika skamba įtaigiai ir įtikinamai.

Tokia išvada ir galima būtų baigti recenziją, jei ne ta Laukinės Todės istori­ja, prie kurios romane einama (ar kuri romane apgaubiama) iš kelių pusių. Todė – taip pirmiausia pavadinta ta šešių tūkstantmečių senumo Benedikto suras­ta moters kaukolė, susukusi archeologui galvą, pastūmėjusi jį į literatūrinę kū­rybą. Bet Todė save pavadina ir Bene­dikto sutikta bei jo gyvenimą lemtingai sudrumstusi ir pakreipusi Vaiva Miglė, arba Šešėlių verpėja Pagaliau Todė – Pradedančio prozininko Benedikto meninė vizija, įkūnyta savotiškoje ritmine proza parašytoje apysakoje, poemoje ar išplėstoje baladėje.

Apie patį „pradedantį” prozininką prieštaringą savo požiūrį jau esu išsa­kęs. Dabar dar pridursiu: kompozici­niam ir stilistiniam romano vieningu­mui gal būtų užtekę tik tų per visą romaną išbarstytų Laukinės Todės istorijos fragmentų? Bet pripažinkime nekvestionuojamą autorės teisę. Auto­rės, žengusios šiame romane vieną drąsų ir rizikingą žingsnį, bet įtikina­mai įrodžiusios, kad talento, žinių ir patirties amunicijos šiam žygiui turėta ne mažiau nei kūrybinių ambicijų.